Iš čia jau nesimato uostų nei krantų,
Nei smilgų, nei aguonų, nei pušų, nei kopų...
Per daug gyvenime mylėtų – atstumtų,
Bet jie kitaip gyventi neišmoko.
Kiek daug vandens, erdvės, kiek debesų!
Kiek saulės daug! O man pakanka smilties
Ir vėjo pustymo... Nereik ramių gaisų,
Nes naktys juk ateis. Ateis, bandys nuvilti.
Ne žvaigždėmis, ne jaunaties šypsniu,
Tačiau juodais aklų šešėlių rūbais,
Ir dar tuo laukimu sunkiu – it švininiu,
Ir laikrodžiais, kuriems tiksėjimo pritrūko.
Ir man pritrūko – yrio, gal vienos bangos,
Gal horizontas per arti atrodė...
....................................................................................
Nėra pasaulyje pradžios nei pabaigos,
Yra tikėjimas
Ir vakar tartas tavo žodis...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): asmenybė
Sukurta: 2016-07-10 23:24:23
Atrodo lyg pabaigoje mintis įgyja sakrališkumo, bet pačiame tekste nėra išpildyta tikėjimo kaip pavadinimo dvasia. Per daug liūliavimo ir svyravimo mano akimis. Turėtumėte, kažką keisti konteksto visumoje.
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-06-28 23:24:25
Taip...Rašote kaip visada- vieno karto skaityti neužtenka....
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-06-24 09:25:09
Puikus...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-23 13:53:22
subtiliai, jautriai, jausmingai...galima labai daug kalbėti apie nuostabias eilias, bet kam gi, jos kalba pačios u- save
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2016-06-23 13:31:07
,,Bet jie kitaip gyventi neišmoko..."Taigi - JIE, tad kam čia žemiau sukurpta nei šiokia ,nei tokia ,,paskaita"apie moterų rūšis?...
Viskas aišku ir sklandu. Pritariu Saulėlydžiui ir Lašui dangaus.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-23 10:24:40
Per daug gyvenime mylėtų – atstumtų,
Bet jie kitaip gyventi neišmoko.
Jeigu turėta omenyje moterys, tai ar gali moteris išmokti kitaip gyventi, jeigu kiekviena moteris trokšta sielų artumos, bet neturi prietaiso, kuris parodytų ar ta siela, kuri parodė dėmesį, yra šalia ar už kelių šviesmečių.
Aš jau kartą rašiau, bet pakartosiu: "Yra dvi moterų rūšys. Laukiančios moterys ir tos, kurių laukiama. Deja, laukia netgi tos, kurių laukiama. Jeigu mintys būtų girdimos, gatvėse skardentų moterų balsai, ieškančių meilės" (Ašhenazė).
Vyrų širdis galima prilyginti ledo aikštelėms, kur daug moterų slidinėja ir ne viena jų suklumpa. Vienos susitaiko su vienišės statusu, kitoms sunku.
Gal mano per daug siauras ir primityvus požiūris į Jūsų eilėraščius? Atleiskite.
Visada ir viskam pritrūksta laiko. Pvz. egzaminams - vienos dienos, pasiruošimui į kelionę - vienos valandos, lemtingam susitikimui - vienos minutės, o laimės suradimui - viso gyvenimo ir t. t.
Svajonės, viltis ir tikėjimas padeda išgyventi visus tuos nesklandumus.
Geras, jausmingas eilėraštis.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-06-23 09:00:29
Tiktai taip, tikėjimas yra aukščiau visų tų naktų ir jame nieko netrūksta.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-06-23 00:24:42
Paimk tikėjimą ir eik-
Tik horizontas vis dar tolta...
Tada sustok... Sustos ir jis
Ramiai įplauk į savo uostą...