Iš čia jau nesimato uostų nei krantų,
Nei smilgų, nei aguonų, nei pušų, nei kopų...
Per daug gyvenime mylėtų – atstumtų,
Bet jie kitaip gyventi neišmoko.
 
Kiek daug vandens, erdvės, kiek debesų!
Kiek saulės daug! O man pakanka smilties
Ir vėjo pustymo... Nereik ramių gaisų,
Nes naktys juk ateis. Ateis, bandys nuvilti.
 
Ne žvaigždėmis, ne jaunaties šypsniu,
Tačiau juodais aklų šešėlių rūbais,
Ir dar tuo laukimu sunkiu – it švininiu,
Ir laikrodžiais, kuriems tiksėjimo pritrūko.
 
Ir man pritrūko – yrio, gal vienos bangos,
Gal horizontas per arti atrodė...
....................................................................................
 
Nėra pasaulyje pradžios nei pabaigos,
Yra tikėjimas
Ir vakar tartas tavo žodis...