Nebeliko nieko. Viskas – tiktai smėlis,
           nesulaikomai vis byrantis pro pirštus –
šviesios dienos su tavim dar nepamirštos
           vysta, kaip nelaistomos gražiausios gėlės.

Tiek kartu mylėta, vargta, tiek kentėta,
           šitiek laukta, su viltim ieškota –
visa liko užkasta ir pakavota – 
           tarsi dykvietėj tuščioj, neliko vietos

mūsų meilei – nuostabiam gėlynui,
           Tavo Viešpatie mums žemėj dovanotoj,
bet šiandien apleistoj ir išduotoj, 
           ir pavirtusioj išdžiūvusia smėlyne...

Toj smėlynėj nerandu aš vietos,
           neapykantos išdegintoje žemėj –
čia nėra šviesos ir dangūs čia aptemę,
           ir akmuo po galva – guolis kietas.

Nebeliko nieko. Viskas – tiktai smėlis,
           išbyrėjęs iš delnų pro pirštus –
gyvas tik Tavim esu, Tavęs tik nepamirštas.
           Mano Viešpats Tu – Smėlynės šaltinėlis.