Smėlynės šaltinėlis
Nebeliko nieko. Viskas – tiktai smėlis,
nesulaikomai vis byrantis pro pirštus –
šviesios dienos su tavim dar nepamirštos
vysta, kaip nelaistomos gražiausios gėlės.
Tiek kartu mylėta, vargta, tiek kentėta,
šitiek laukta, su viltim ieškota –
visa liko užkasta ir pakavota –
tarsi dykvietėj tuščioj, neliko vietos
mūsų meilei – nuostabiam gėlynui,
Tavo Viešpatie mums žemėj dovanotoj,
bet šiandien apleistoj ir išduotoj,
ir pavirtusioj išdžiūvusia smėlyne...
Toj smėlynėj nerandu aš vietos,
neapykantos išdegintoje žemėj –
čia nėra šviesos ir dangūs čia aptemę,
ir akmuo po galva – guolis kietas.
Nebeliko nieko. Viskas – tiktai smėlis,
išbyrėjęs iš delnų pro pirštus –
gyvas tik Tavim esu, Tavęs tik nepamirštas.
Mano Viešpats Tu – Smėlynės šaltinėlis.