Kas ten dainuoja – upės vanduo, girios medis?
Galulaukėje stoviu ir klausau.
Melodija iš dieviškų natų sudėta,
Švilpime vėjo skamba vis garsiau.
Miške lakštingala kažką pas save šaukia,
Galbūt mane. Jos ieškau, nerandu.
Palaukėj obelis, žilas šakas iškėlus,
Gal slepia mano vardą tarp žiedų?
Naktis. Danguje blykčioja žvaigždžių galybė,
Į jas aš ištiesiu savas rankas.
Matau, kaip žvaigždės man akies mirksniu pamoję,
Tartum miraže – krinta į lankas.
Ir vėl diena. Melodijos tos pačios liejas,
Vandens ir girių giesmė ta pati.
Priglaudžiu ausį prie akmens – ir jisai skamba –
Kokia gamtos garsų gama plati!
Daugybė nuostabių garsų po dangaus skliautu,
Labai garsių ir visiškai tylių.
Aš juos geriu lyg išlaikytą seną vyną,
Bet atsigerti niekaip negaliu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-06-21 23:04:36
Kas ten dainuoja – upės vanduo, girios medis?
Jau pirma eilėraščio eilute autorius save įvardija, kaip jautrų gamtos mylėtoją, gebantį įsiklausyti ir išgirsti garsus, kurie mus supa. "Aš juos geriu..." Kas gali būti nuostabiau už pasinėrimą į kūrinijos paslaptis?
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-21 19:55:43
pritariu Langui Indausui, kad dar galima paskabyti, nors ir taip gražu
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-21 19:45:08
Man labai patiko.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-06-21 15:21:34
mintis ir jausmas - puikiai, o kai kurias vietas, žodžius buvo galima dar paskabyti...