Kas ten dainuoja – upės vanduo, girios medis?
Galulaukėje stoviu ir klausau.
Melodija iš dieviškų natų sudėta,
Švilpime vėjo skamba vis garsiau.

Miške lakštingala kažką pas save šaukia,
Galbūt mane. Jos ieškau, nerandu.
Palaukėj obelis, žilas šakas iškėlus,
Gal slepia mano vardą tarp žiedų?
 
Naktis. Danguje blykčioja žvaigždžių galybė,
Į jas aš ištiesiu savas rankas.
Matau, kaip žvaigždės man akies mirksniu pamoję,
Tartum miraže – krinta į lankas.

Ir vėl diena. Melodijos tos pačios liejas,
Vandens ir girių giesmė ta pati.
Priglaudžiu ausį prie akmens – ir jisai skamba –
Kokia gamtos garsų gama plati!
 
Daugybė nuostabių garsų po dangaus skliautu,
Labai garsių ir visiškai tylių.
Aš juos geriu lyg išlaikytą seną vyną,
Bet atsigerti niekaip negaliu.