Prie šulinio

Tamsiaaki šuliny,
Atsimerk, mes čia vieni.
Lyg bažnyčioj balsas aidi,
Bet sugrįžti jam neleidi.
Aš žinau, girdi mane,
Tavo paslaptys – dugne.

Kas tų paslapčių neturi:
Iš gelmės mėnulis žiūri,
Mirguliuoja lyg žibintas,
Gale svirties pakabintas.
Kuždesiai ir bučiniai
Paskandinti ten seniai...

Kad sugrįžtume čia vėlei –
Metėm laimės akmenėlį.
Ir paskendo vandeny
Laimė sodo šuliny...
Jeigu tu tikrai norėtum,
Gal grąžinti ją galėtum?

Spindinti juoda akis
Tyli – jau neatsakys.
Negali, tai negali...
Per giliai ir... per toli.
baltoji varnelė

2016-06-21 06:43:58

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): delioren

Sukurta: 2016-06-21 18:01:56

Gražus pokalbis.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-06-21 16:27:31

Su liūdesio atspalviu, tačiau gražus eilėraštis. 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-06-21 11:22:59

puikus eilėraštis 

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-06-21 09:26:08

Negali, tai negali...
Per giliai ir... per toli
.
Šviesus susitakymas. Graži šulinio metafora. Patiko :)