Gaudei mintis, jungei žodžius –
Lyg drugelius vasaros pievoj žalioj –
Atvėrei į pasaulį mintims kelius 
Iš bedugnio šaltinio sieloj savoj...
 
Tryško, liejos jautriai ir rūsčiai –
Laikas praėjo – sustabdyt negali –
Turėjęs laisvę – nedrąsiai – tyla:
Nežinojai – tavo sielos gelmė – gili?
 
Gal dvasinio pasaulio vienišės gaiva –
Minties veržlumas ne gėlas vanduo?..
Ne toks tavo pasaulis – prigimtis ne ta –
Vykusioje dramoj neatitikęs vaidmuo...
.....................................................
Jausmų  polėkis – skausmingai gilus:
Belikęs silpnas atgarsis sielos aido – 
Aitrina sielos vidinio pasaulio pradus –
Deja, ten tuštuma – nebeliko nieko.