Tuštuma
Gaudei mintis, jungei žodžius –
Lyg drugelius vasaros pievoj žalioj –
Atvėrei į pasaulį mintims kelius
Iš bedugnio šaltinio sieloj savoj...
Tryško, liejos jautriai ir rūsčiai –
Laikas praėjo – sustabdyt negali –
Turėjęs laisvę – nedrąsiai – tyla:
Nežinojai – tavo sielos gelmė – gili?
Gal dvasinio pasaulio vienišės gaiva –
Minties veržlumas ne gėlas vanduo?..
Ne toks tavo pasaulis – prigimtis ne ta –
Vykusioje dramoj neatitikęs vaidmuo...
.....................................................
Jausmų polėkis – skausmingai gilus:
Belikęs silpnas atgarsis sielos aido –
Aitrina sielos vidinio pasaulio pradus –
Deja, ten tuštuma – nebeliko nieko.