1 mẽnas 
1. kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais
2. kuri nors kūrybinio tikrovės atspindėjimo vaizdais sritis
3. mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas
◊ júodasai mẽnas: magija.
 
2 mẽnas 
1. užminimas, mįslė
2. atmintis
 
 
Žodyne išvardinta visa eilė meno rūšių: kalbėjimo, garsų, vaizduojamasis, taikomasis, scenos, net karinis. Gal ir žudymo? Nepaminėta – menas gyventi, pats subtiliausias iš menų. Ir kažkuo giminingas – menas gydyti. Kūną ir sielą. Menas suprasti, pajausti, būti kartu.
Ir vis tik neatsakyta, trumpai, tiksliai ir aiškiai – kas gi yra menas, o su panaudotais jo apibrėžimui terminais negaliu sutikti, nes meną apibūdinti tik kaip tikrovės atspindėjimą vaizdais ar to atspindėjimo sritis, tegu ir įvardintą kūrybiniu, yra per siaura. Juolab mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką  daryti, meistriškumas greičiau apibūdina amatą, o ne meną. Meną įvardinčiau kaip kūrybos sinonimą, aukščiausią jos kategoriją. Tuomet nebetinka ir pats žodis mokėjimas, nes išmokti galima tik vaizdavimo techniką – natų užrašymą, spalvų derinimą, kalbą, balso moduliaciją, bet kūrybinės minties, gimdančios meną, išmokti ar išmokyti neįmanoma, ji arba yra, arba ne. Ji gimsta proceso metu. Tai kiekvienu atveju yra nauja, ne atkartojimas. Ji egzistuoti gali tik būdama laisva, jokiame soc. realizmo metode jos neįkalinsi, neapibrėši tarnybinėmis instrukcijomis, nurodymais, štampais.
Kompozitorius ir instrumentas, dailininkas ir spalvų paletė, poetas ir skaitytojas – nepavaldūs laikui, raiškos formai, taisyklėms, nurodymams, netgi mokslo įrodymams. Visa, kas yra realybėje, gali tarnauti menui, bet negali jam vadovauti, nurodinėti.
Gydytojas ir ligonis. Jų santykis – amatas ar menas? Kaip pažiūrėsi.
Senutė gydytoja pasuko į savo gatvelę. Giliai susimąsčiusi tipena smulkiais žingsneliais, nors nesidairo, visa esybe jaučia vasaros pavakarės jaukumą, kaimo tylą, šilumą – viskas iki skausmo pažįstama, sava. Dar kartą atsigrįžta, bet nebepamato būrelio žmonių, su kuriais ką tik atsisveikino. Tarsi liko kažko nepaklaususi, kažko nepasakiusi. Gal nė nereikia, gal taip tegu ir lieka?
Šypteli viena sau atsiminusi studentiškus metus – taip aiškiai mato didžiąją auditoriją, draugus, mažą dėstytojo anatomo figūrėlę. Pradėdamas pirmąją anatomijos paskaitą jis kažkodėl pirma papasakoja linksmą istoriją, kaip buvo kuriamas medicinos mokslas. Bemaž kiekviename kaime būdavę pastabesnių, galvotų žmonių. Šiltinės epidemijos metu susirgęs kaimynas šiaučius atėjęs pas tokį žiniuonį prašyti pagalbos, o tas nežino nei kas tai per liga, nei kaip ją gydyti, bet juk reikia ką nors patarti, tai ir patarė, kas pirmiausiai šovė į galvą:
– Valgyk lašinius.
Šiaučius pagijo. „Daktaras“ pasižymėjo savo užrašuose: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui“.
Ta pačia liga susirgo kriaučius. Žiniuonis jau drąsiau gydymui skiria lašinius, bet kriaučius numirė. „Daktaras“ užsirašė: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui“.
Dabar tai kelia šypseną, bet iš esmės niekas nepasikeitė – visa ko pradžia yra betarpiškas stebėjimas ir sugebėjimas pasinaudoti patirtimi, kuri vis turtingėja, mokslas patvirtina ar paneigia jos teisingumą, bet genialiausi atradimai padaromi prie ligonio lovos.
O, kad gyvenime viskas būtų taip paprasta!
Parėjusi į savo kiemą, gydytoja neina vidun – niekas nelaukia tuščiuose namuose – atsisėda prie baigiančio žydėti jazmino ir nuklysta į atsiminimus. Pagaliau tam turi laiko.
Kažkada, seniai, prieš kelis dešimtmečius, darganotą žiemos dieną į jos kabinetą atėjo jauna, kaip reta graži, sveika moteris, atsisėdo, pasidėjo ant kelių sunertas rankas, kaip daro labai pavargęs žmogus, sunkiai atsidūsėjo ir pasakė:
– Daktare, gelbėk, nebegaliu!
Tada daktarė buvo jauna, ne kažin kiek tos gyvenimo, o dar mažiau profesinės patirties, tai tik pati sau pagalvojo – kas tai per liga ir kuo ji gydoma – nebegaliu? Kol susiprato, ką dar turėtų paklausti, moteris pati ėmė pasakoti, šokinėdama nuo vienos problemos prie kitos: dirbanti fermoj melžėja, į darbą reikia išeiti vos ne tuoj po pusiaunakčio, du vaikai pradžioklinukai, vienas į mokyklą dar neina, kol didieji išsiruošia į mokyklą, mažasis dar miega, paskui pareina ji, o kai reikia išeiti į vakarinį melžimą, vyresnieji jau grįžta. Vyras susirgo šizofrenija. Ne, nėra agresyvus, bet išsimiega, kol ji darbe, kai sugrįžta, jis be perstojo kalba, reikalauja dėmesio sau, neleidžia miegoti. O juk reikia apeiti savus gyvulius, pasėlius, išskalbti, išvirti, vasarą nuravėti kolūkio burokų normą… Ir viskas jai vienai. Dabar vaikai susirgo. Ne, gydytojo nereikia – vėjaraupiai. Nebegaliu! Bent valandą, dvi ramiai pamiegoti!
Gydytoja dar tik ruošėsi klausti, o kuo ji gali padėti, kai moteris taip nedrąsiai paprašė:
– Būkit gera, paguldykit vyrą nors trumpam čia, į mūsų kaimo ligoninę. Į „durnyną“ gulti nesutinka, esąs protingas, o čia prikalbinau. Kai tik galėsiu, pasiimsiu. Su kitom bėdom susitvarkysiu pati. Bent keliom dienom.
Tiek maldavimo buvo moters akyse, kad gydytoja nieko nebeklausė. Netrukus kolūkio sunkvežimis sustojo prie ligoninės, moteris kaip mažą paėmusi už rankos atvedė savo vyrą, nuvedė į palatą. Gydytoja surašė istoriją – radikulitas... Kasdieninių vizitacijų metu ligonis, bijodamas, kad tik gydytoja nieko neklaustų, neprašomas užsiversdavo baltinius ant galvos, ji išklausydavo sveikutėlius plaučius ir nieko nesakydavo. Paskui atėjo diena, kai sunkvežimis vėl sustojo prie ligoninės ir du laimingi žmonės išvažiavo namo. Gydytoja apie juos paprasčiausiai pamiršo. Iki kito karto.
Ėjo metai. Laikas nuo laiko moteris ateidavo pas gydytoją – nebegaliu! Ir gydytoja žinodavo, kad tikrai nebegali, ne piktnaudžiauja jos gerumu, ir ji vėl gydydavo „radikulitą“. Vyras būdavo ramus, netrukdydavo kitiems ligoniams – gal ir pats norėdavo bent retkarčiais ištrūkti iš namų aplinkos, o ir ligoniai nesistebėdavo – kaime visi viską žino, supranta. Užaugo vaikai, išvažinėjo. Moteris išėjo į pensiją, o ir fermų neliko.
Šiandien buvusi gydytoja sutiko būrelį nuo kapų grįžtančių žmonių ir pagalvojo – ką jie primena? Viena moteris atsiskyrė nuo būrelio, priėjo, apkabino, bučiavo ir glostydama vis kartojo:
– Daktare! Daktare! Daktare!
O ši nustebusi žiūrėjo, kokie baltutėliai žili jos plaukai, bet kokios mėlynos akys – nebuvo įsižiūrėjusi. Ir pirmą kartą pamatė verkiančią. Juodvi nesikalbėjo, tik pastovėjo susiėmusios už rankų ir nuėjo katra sau. Dabar sėdi gydytoja kieme prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir galvoja – kaip gerai, kad ji gyveno savam, o ne dabartiniam laike. Kad ir kaip keista, tada, kai nebuvom laisvi, ji buvo laisva guldyti ar ne į savo palatas tą ar kitą ligonį, kiek dienų ir kuom jį gydyti,  o kartais tik padėti gyventi. Išgyventi. Jai buvo suteikta teisė būti Gydytoja. Dabar tai būtų neįmanoma, kai įvesta tvarka, beje, kartais prasilenkianti su elementaria logika. Gydytojas įspraustas į normatyvus, apribotas nurodymais, įstaigos vidaus ir iš aukščiau atsiunčiamom taisyklėm, negali paskirti jokio medikamento, kuris neįrašytas sąraše kaip vartotinas tai ligai (ligai, ne ligoniui) gydyti. Viskas tvarkingai sudėstyta lentynėlėse, gydytojui nereikia galvoti, nes viskas pagalvota už jį. Nepaklūstantys baudžiami.
Kokie dievai visus tuos normatyvus sukūrė? Taip ir norisi  pasakyti – ieškokite moters (atsiprašau – verslininko)!
Kas šiandien yra gydytojas? Menininkas? Pasvajokim. Amatininkas? Turėtų džiaugtis, galėdamas būti juo vadinamas. Tai kam juos tiek metų moko, kam tuos diplomus duoda, jei nepasitiki? Jam tepalikta teisė tik būti sraigteliu, vykdančiu nurodymus. Menas gydyti gali gimti tik prie ligonio lovos, o ne farmacijos pramonės magnatų ar ministerijos klerkų galvose.
Senutė gydytoja, ramią vasaros popietę sėdinti prie jazmino krūmo, nė nepajuto garsiai kalbanti su savim – tai ką daryti? Tvarka, taisyklių laikymasis iš esmės juk nepeiktina, gal tik reikia, kad jos būtų tobulinamos, ypač iniciatyva iš apačios? Įdomu, kiek kainuoja medikamento įrašymas į vartotinų sąrašą?
Benumojo rankele. Kur jau ten menas gydyti? Menininkas turi būti laisvas. Ar neteks vėl kada pradėti viską iš naujo nuo žiniuonio užrašų – lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui...