Keliavo lūpos tavo kūnu,
ne mano –
tos ką tik suspindusios žvaigždės.
Tu leidai jai save paliest,
nors visada kartojai, kad aš vienintelė –
skaudžiau turbūt nebūna,
gėla širdy lyg kirminas lindės.
Bet aš tavęs nesiundysiu perkūnais –
tegul jau laikas taškus ir šauktukus sudės,
nors buvo gyvenimo graži pusiaukelė.
stela
2016-06-16 23:56:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-07-28 21:18:38
Kažkodėl norėjosi sugrįžti prie jo dar kartą. Liux darbelis.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-06-17 23:52:05
Bet buvo graži pusiaukelė. Reikia manyti, kad tie perkūnai su išlygomis :)
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-06-17 22:05:04
Vertėjo perskaityti du kartus...
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2016-06-17 21:32:43
Kartais laikas viską sudėlioja į savo vietas.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2016-06-17 16:56:16
Jautriai išgyventas širdies skausmas praradimuose...
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-06-17 13:58:12
Taip būna, o gaila...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-06-17 00:13:04
Skaudi išdavystės gėla...