Keliavo lūpos tavo kūnu,
ne mano –
tos ką tik suspindusios žvaigždės.
Tu leidai jai save paliest,
nors visada kartojai, kad aš vienintelė –
skaudžiau turbūt nebūna,
gėla širdy lyg kirminas lindės.
Bet aš tavęs nesiundysiu perkūnais –
tegul jau laikas taškus ir šauktukus sudės,
nors buvo gyvenimo graži pusiaukelė.