Kai žvaigždynai užmiega, o tu vis nesudedi bluosto, 
Vėl prie lango sustoji, iš lėto mąstai, 
Lyg išplaukę laivai pasiklydusio rūkuose uosto,
Nežinai, kur sutiksime rytą, nūnai –
Išvilioja birželio šviesa mažą vasaros vaiką, 
Jis toj kryškelėj renka pilkus akmenėlius, 
Gal sustabdėm – sakau, ten užstrigusį laiką,
Kai iš apversto laikrodžio išteka pajūrio smėlis.
Aš sutikus bučiuoju tave išsausėjusiom lūpom, 
O ant žiedlapio margo nutupia plaštakė,
Pasiliekam vieni ten prie akmenio seno suklupę, 
Žvelgia tolin giliai padūmavusios akys.
...............................................................................

Kai žvaigždynai užmiega, o tu vis nesudedi bluosto, 
Gal ateiti taku, kurs išnyksta už kelkraščio liepų,
Atsinešti sapnus, išbyrėjusius naktį birželio,
Ten pasklidus tamsa vaidilučių balsu atsiliepia...