Santrauka:
Kartais pakanka kieno nors vieno komentaro, kad eiles parašyčiau. Kalbu apie po praeitu kūriniu esantį dvyliktą... :)
Tu meilės vėl prašai, prašai lyg duonos –
Toks menkas, toks bejėgis, toks suklupęs...
Atsisuka saulėtekis raudonas
Ir liečia upę savo karštom lūpom,
Ir liečia rasą skaidrią, liečia medį,
Netgi paliečia seno namo plytas...
O tau atrodo, kad tas rytas merdi,
Kad plyš dirvožemis nuo spindulių sulytas.
Ir jausmą, kad vienintelei išėjus
Nėra šioj Žemėje kitų, nebūna –
Tau nuolatos į galvą pučia meilės vėjas.
Ir meilės vėjas apkabina kūną –
Vis neša, neša dar toliau nei būta,
Negu matyta, nei girdėta, jausta...
Juk buvom dviese mes, kartu...
.........................................................................................
Tik plutą
Galiausiai išprašai tarytum bausmę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-15 08:41:50
Liūdna, kai kam nors meilės tenka prašyti, kaip išmaldos. O gal aš ko nors nesupratau, tada atsiprašau.
Eilėraštis, kaip ir visi šio autoriaus yra lyriškas, jausmingas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-14 19:48:18
Nuglosčiau skaitydama kelis kartus...toks jautriai artimas, o ta superinė pabaiga:
Tik plutą
Galiausiai išprašai tarytum bausmę.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-06-14 07:19:06
Ak, tie jausmai ir mintys, vedžiojantys plunksną...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-06-14 00:08:44
Skauda... Kažkaip net nedrąsu liestis...