Tu meilės vėl prašai, prašai lyg duonos –
Toks menkas, toks bejėgis, toks suklupęs...
Atsisuka saulėtekis raudonas
Ir liečia upę savo karštom lūpom,
 
Ir liečia rasą skaidrią, liečia medį,
Netgi paliečia seno namo plytas...
O tau atrodo, kad tas rytas merdi,
Kad plyš dirvožemis nuo spindulių sulytas.
 
Ir jausmą, kad vienintelei išėjus
Nėra šioj Žemėje kitų, nebūna –
Tau nuolatos į galvą pučia meilės vėjas.
Ir meilės vėjas apkabina kūną –
 
Vis neša, neša dar toliau nei būta,
Negu matyta, nei girdėta, jausta...
Juk buvom dviese mes, kartu...
.........................................................................................
 
Tik plutą
Galiausiai išprašai tarytum bausmę.