Tą ge(i)dulingą rytą iš dangaus išvyti
ang(e)lai užsivelka baltus arnotus,
gieda glorija ir laukia, gal įteiks banknotus,
ant kurių dar galima pamatyti Vytį.
Po pietų virš Miesto pralekia Lituanika.
Darius ir Girėnas, nuo Puntuko akmens
nužengę, prašo atsigerti Švento(sios) vandens –
išgelbėti laiškai Lietuvos paštui įteikti tik ką.
Laiškuose parašyta: mirties šiandien nebus.
Moterys ir vyrai, palieka budrumą ir etiketą,
lydosi meilėje, pamiršę feisbuką ir internetą –
jie vėl nori ginti Tėvynę – ir taip visada bus.
Ėmus lyti, tirpsta pedagoginė mano kantrybė.
Kad likčiau sausas, lendu po durų arka
ir paglostau ant peties savo Angelą sargą.
Laiku – gatvėje mirtis rūkė ir nekantriai trypė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-10 08:52:23
Mažai vilčių, kad būtų kitaip. Angelo sargo niekada nereikia pamiršti jį paglostyti arba tarti geresnį žodelį. Angelai taip pat turi širdį.
Jūs originalumo ir humoro nestokojate.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-06-09 22:51:18
Įtariu autorių iš tiesų esant pedagogu. Netgi įtariu kokios srities. Šitas tiks ir prieš auditoriją :)
Tik ką toji mirtis rūkė? Gal žolę, nes dabar tai nėra jokia naujiena? :D
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-09 17:11:50
Laiškuose parašyta: mirties šiandien nebus.
Moterys ir vyrai, palieka budrumą ir etiketą,
lydosi meilėje, pamiršę feisbuką ir internetą –
jie vėl nori ginti Tėvynę – ir taip visada bus.
Man šis posmas labai patiko, o ypač pirma eilutė...ir šiaip gili minti
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-06-09 16:19:28
Esminę mintį suformuluočiau taip: tikėjimas – ne tik skaisti viltis, bet ir pastanga.
Jei per daug neklaidžioju padebesiais ir klystkeliais, eilėraštyje kalbama apie tikėjimo raidą.
Eilėraštis turi struktūrą. Pirmiausia per banknotus su Vyčiu išsiskleidžia mintis apie aplinkos poveikį: svetimi (netikri) giedoriai laukia kažko tikro.
Nors trečias posmas (nepadebesinių jausmų suklestėjimo) ir labiau išsikišęs, bet gal ir tai motyvuota, mat išeinama iš virtualybės ir visokių įsivaizdavimų.
Galvoju, iš kur siužete atsiranda pedagogika (bet tik galvoju ir interpretuoju, nes logiškai susekti ir nebūtina, kaip jau minėjau, siužetiškumas tik pirmas sluoksnis, o virš / už jo kylanti poezija galutinio išaiškinimo nereikalauja. Daugiau nuojautos, nuovoka). Ir ką? Nuvokiau, kad pedagoginės kantrybės linija sietina su saviaukla. Pirmiausia.
Tėvynė (be konkretybių) – apskritai tikėjimo bastionas. Bežlungąs, bet savomis jėgomis išgelbėjamas (pasislėpus nuo e-angelų).
Išlaikomas tikėjimas savimi, mat nei balutės, nei mirties (tvermė), tik lydinti geroji dvasia.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-06-09 13:33:57
Ir perskaičiau lyg " Tėve mūsų "...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-06-09 13:08:40
Oi, Žmogau...Giliai paieškota :)
Ir ačiū už priminimą karts nuo karto paglostyti ir savo Angelą...