Vikrių kregždučių šešėliai raižo vasaros popietę
Tarsi kulipkos.
Tie skrydžiai atrodo beprasmiški rambiam mano protui,
Netobuliems pojūčiams.
Ko blaškosi žvitriasparniai paukštukai, vakarėjant nerimsta?
Gyvenimo džiugesio fiesta?
Ką jie sučerškia jaunikliams sugrįžę į lizdus pakraigėse
Skrydžių kryžkelėse?
Daugybės vabalėlių mirtys yra jūsų gyvenimai!
Neįžiūriu.
Per maži jie – vabalėliai. Ir jų gyvenimai, ir jų mirtys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-06 22:57:43
Dar galima į vabalėlių (vabzdžių) gyvenimą ir mirtis pažvelgti kitu kampu. Gal jie tam ir egzistuoja, kaip maistas bei energijos šaltinis kregždutėms ir čiurliams (ir ne tik), kurie ištisai būna aukštai ore, sukdami ratus gaudo vabzdžius, renka, vėjo nešamus šapelius lizdui ir net miega. Kiekvienas sutvėrimas žemėje atlieka savo misiją, net bacilos.Tik žmonės nesugeba prisitaikyti prie gamtos dėsnių, žalodami ir nenorėdami gyventi su gamta harmonijoje, neatsisakydami gamtos užkariavimo principų.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-06 19:48:33
toks egziztencinis, jautrus...sakyčiau imliam, o ne rambiam protui
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-06-06 15:11:23
Toks jau gyvenimas: vienam džiaugsmas, kitam — paskutinis pasispardymas...O gvildenama mintis sukėlė daugybę pamąstymų.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-06-06 09:39:52
Pastabiam žvilgsniui ir kregždė poezijos atneša. O tada jau ir vabalėlių mirtys ne veltui...