Vikrių kregždučių šešėliai raižo vasaros popietę
Tarsi kulipkos.
Tie skrydžiai atrodo beprasmiški rambiam mano protui,
Netobuliems pojūčiams.
Ko blaškosi  žvitriasparniai paukštukai, vakarėjant nerimsta?
Gyvenimo džiugesio fiesta?
Ką jie sučerškia jaunikliams sugrįžę į lizdus pakraigėse
Skrydžių kryžkelėse?
Daugybės vabalėlių mirtys yra jūsų gyvenimai!
Neįžiūriu.
Per maži jie – vabalėliai. Ir jų gyvenimai, ir jų mirtys.