Jau pyktis iščiulpė mane.
Jau glamžaus it sausa žolė.
O nuovargis,
              įplūdęs akyse,
gyvena laukimu –
gal šiandien,
     o  gal – ne...

TEN irgi pykčiui ne vieta.
Bet ar be jo
aš būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
          apgraužusios manęs?
    
Kol kas dar vis
          ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
iš duoną krimtusios burnos,
ir dabartis į praeitį
      taip greitai skrenda,
kad net ir žodžiais
                      negaliu
                           pavyti jos.