Pritariu "daliuteisk". Eilės su potekste. Vienas klausimas: kai gyvenimo dalis virsta griuvėsiais ar sugebės laiškas atlikti misiją - atstatyti visus tiltus?  Ar nebus tolygu, kaip parašyti mirusiųjų rūsio po bažnyčia adresu. Nebent vieną. Vienas laiškas - vienas tiltas. 
Šiaip meniniu atžvilgiu, labai vaizdingas su gražiomis metaforomis eilėraštis.

Pamėginsiu išsakyti mintis, kurias sukėlė eilėraštis. Jų tiek daug.
Ilgesio prarajos  – amžina svajonė kaip jas užgydyti. Bet… Kviečiam draugus į svečius, saldinam arbatą, kuria vaišinsim. Tik ar neklystam?
Gal tik EGO jausmuos
                         Tarsi cukrus arbatoje tirpsta,
                         Kol nelieka nei vieno
                         Už pastangas kas tave pagiria,
Tas EGO, paryškintas didžiosiomis raidėmis! Nejau manom, kad savu ego įmanoma užpildyti ilgesio prarajas? Jei pradžioj kas nors ir atsiliepia į mūsų jausmus, ilgainiui nelieka nė vieno, mūsų pastangas vertinančio, nes kiekvienas, nors ir koks jautrus būtų, ilgisi, kad būtų pastebėtas ir suprastas ir jo ego. Tik abipusis sielų bendrumas gydo ilgesį. Rodos norai buvo geri, nei tulžies, nei nuodų, bet neliko ir sirupo, vien ašara indo dugne.
Kas belieka? Bent ta ašara laišką rašyti brangiam.
Ko tūnoti savy užsikasus?
                          Gaudžia tvinksnių varpai.
                          Kažin kam paskutiniosios mišios.
Ar nesukirba mintis – ar ne man? Kai jau niekas nebesvarbu, negresia jokie pavojai, bežiūri „Kaip jaunikliai išeina į savąjį karą“ ir jiems negali savos patirties apsakyti taip, kad suprastų, tad merki plunksną į ašarą ir rašai laišką – tiesi tiltą per ilgesio prarają.

Medumi užmušti - kažin, bet persisotinti tai tikrai galima...