Nė neklausk,
Ar užgydomos artimui ilgesio prarajos?
Gal tik EGO jausmuos
Tarsi cukrus arbatoje tirpsta,
Kol nelieka nei vieno,
Už pastangas kas tave pagiria,
Nors indelio dugne
Gundo lyžtelti sirupas tirštas.
Nei tulžies, nei nuodų.
Visos sultys —
Nuvirvanti ašara.
Padažyk išsišėrusią plunksną
Ir laišką brangiam parašysi.
Dėl materijos baigias tavieji karai.
Ko tūnoti savy užsikasus?
Gaudžia tvinksnių varpai.
Kažin kam paskutiniosios mišios.
Ilgos maldos už tą,
Kurs dalijo save kaip nektarą,
Išnešiojo po lašą plačiai
Ir kamanės, ir bitės, ir musės.
Iš gilių apkasų tu žiūri,
Kaip jaunikliai išeina į savąjį karą —
Medumi tiktai šventas tesugeba
Priešus užmušti.
Na, o tu jau žinai,
Kas yra negalėjimas, sopė ir stygius,
Tik aniems, pasikėlusiems skrist,
Negali — kad suprastų — paaiškinti.

Dėkui Dievui,
Kad plunksna, į ašarą dažoma, smigo.
Tai per ilgesio prarają tiesiamas tiltas?
Taip. Laiškas.