Laukų žiedais pasidabinus pieva,
Drugelis ant ramunės žiedo virpa,
Tik atmintis to laiko neiškirpo,
Kur brydės dvi – nuėjusių po vieną...
Nors jau seniai jaunystė pasikorė,
Tik dar širdis pasenti neišmoko.
Viena bryde nueisiu atitokus:
Viltis – į dangų plunksnele besvore...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-06-02 11:23:06
gražios eilės ir daug atrast jose galima
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-06-02 08:38:32
Išties, kai yra Viltis, tuomet ir ta brydė nebe viena...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-06-02 08:07:39
Mielos eilės. Sakyčiau, kad žmogaus visas gyvenimas yra nenuspėjamas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-06-01 22:55:35
Nieko čia žiauraus. Jaunystė yra nenuspėjama :)
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-06-01 15:26:11
Kodėl taip žiauriai su jaunyste?.. Išmetant tą žodį, patiko.