Atvėriau skrynią užmaršties,
Tiek daug dienų joje sutilpo,
Taip pat sapnų gūdžios nakties,
Kai tamsūs debesys užslinko.
Kai krito rasos, rytmetys –
Motulės žėrinčiais karoliais
Pasidabinus išėjau
Aš pirmąkart tenai į žmones.
Išbarsčius rožinį dienų
Į subrandinto laiko saują,
Vis dar gyveniman einu
Ir atrandu aš jį iš naujo.
...........................................
Atvėriau skrynią užmaršties,
Joje užkimę mano dienos
Ir slėpiniai tamsios nakties,
Juos išbarstau slapčia po vieną...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2016-05-29 18:07:57
Aš pirmąkart tenai į žmones.
Išbarsčius rožinį dienų
Į subrandinto laiko saują
Vis dar gyveniman einu...
Labai gražiai sutalpinot, atrandant jį iš naujo...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-28 17:59:09
Smagu po kurio laiko atverti užmaršties kuparą ir išleisti, kaip džiną iš butelio. prisimininus, o jų būta įvairių: labai mielų lyg liepų medus, bet ir tokių, kuriuos norisi išskusti su peiliuku, kaip iš vatmano tušu blogai nubrėžtą liniją.
Labai mielas kūrinys.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-05-27 21:39:56
Gražu ir prasminga
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-05-27 21:33:39
Verta vis atverti skrynią užmaršties, kol joje randi daugiau, negu tikies...
Reikšmingi atradimai.