Neduok man laiko pamiršti.
Vis tiek jo bus per mažai.
Tu paklydęs, o gal pasiilgęs, sugrįši
ir taip, kaip tik tu moki,
mirktelėjęs
spruksi atgal.
Aš pažįstu tave,
aš pažįstu,
tave aš pažįstu,
aš žinau – pasilikt ketini.
Bet sekundės paskendusiam žvilgsny,
aš matau,
tave kviečia
žvėris.
Tu pamirši mane,
jei tik norėsi,
pamirši.
O aš tik
dangun žvelgdama melsiuos
atleisti.
Aš atleisti maldausiu
sekundžių lemtingų,
kai tave pirmąkart
sutikau.
Susigūžus kamputy nemirksiu –
kai tamsu, tavo
pirštus jaučiu.
Ir girdžiu tavo
kuždesį švelnų
į širdį:
tu atleisk man, paukšteli,
meldžiu.
Mano veidas – vaiduoklis sustingęs.
Praradau, aš ir vėl praradau.
Man neskauda, širdis tiktai miršta,
nebegrįžk,
nebegrįžk,
taip stipriai aš nei sau
nenusikaltau.
Prabundu nakty,
mėnuo per
veidrodžius spindi,
nekrutu,
bet širdis lekia bėgiais
ir vėl.
Rankena durų kambario toly sugirgžda.
Tu grįžai.
Lik.
Aš numirsiu vėliau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-05-26 22:22:47
Geriau iki ten, kur prasdieda maldavimai ir mirštanti širdis.