Neduok man laiko pamiršti.
Vis tiek jo bus per mažai.
Tu paklydęs, o gal pasiilgęs, sugrįši
ir taip, kaip tik tu moki,
mirktelėjęs
spruksi atgal.
Aš pažįstu tave, 
aš pažįstu, 
tave aš pažįstu,
aš žinau – pasilikt ketini. 
Bet sekundės paskendusiam žvilgsny,
aš matau,
tave kviečia 
žvėris.
Tu pamirši mane, 
jei tik norėsi,
pamirši.
O aš tik 
dangun žvelgdama melsiuos
atleisti.
Aš atleisti maldausiu 
sekundžių lemtingų,
kai tave pirmąkart 
sutikau.
Susigūžus kamputy nemirksiu – 
kai tamsu, tavo 
pirštus jaučiu.
Ir girdžiu tavo 
kuždesį švelnų
į širdį:
tu atleisk man, paukšteli,
meldžiu.

Mano veidas – vaiduoklis sustingęs.
Praradau, aš ir vėl praradau.
Man neskauda, širdis tiktai miršta,
nebegrįžk,
nebegrįžk,
taip stipriai aš nei sau 
nenusikaltau.

Prabundu nakty,
mėnuo per 
veidrodžius spindi,
nekrutu, 
bet širdis lekia bėgiais 
ir vėl.
Rankena durų kambario toly sugirgžda.

Tu grįžai.

Lik.
Aš numirsiu vėliau.