Kvatoja palangėj alyva
Ir šypsosi tyliai jazminas.
Į vasaros glėbį kas gyvas
Vainiką darbų savo pina...
Mačiau aš, kaip skleidžiasi žiedas
Skaistaus ir švelnaus pinavijo.
Boružė ant delno ropoja –
Žinau, kad žmonių ji nebijo.
Ir skleidžia oranžines klostes
Močiutės darželio lelijos,
Kai vasara kaktą man glosto,
Kai žiedlapiais širdį aplyja...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-05-26 23:12:12
Gerai nuteikia tokias eilės. :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-26 21:05:20
Labai gražus sąlytis su gamta. Gražios metaforos.
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-05-26 08:20:37
Puikiai perteikta žmogaus jausminio pasaulio ir gamtos grožio sąskambio harmonija.
Gražus spalvingas mielas kūrinys.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-05-25 21:52:58
Labiausiai patiko "oranžinės klostės močiutės darželio lelijų". Oi, kaip nuo jų paruduodavo nosys :)