Pokalbis vienatvės akivaizdoje...
Su ta įsivaizduojama viešnia ir žaidimo drauge galima dar kartą apeiti vaikystę (atgal, atgal…), galima paliesti alyvų krūmą (daugiaprasmiška: žydėjimas, amžinybė, Alyvų kalnelis).
Mirties tema paliesta kažkiek ir žaismingai (be rankų grąžymo, dūsavimo), bet slėpynės slepia rimtą turinį. Iš tikrųjų pakalbintas nepažinumas.
Yra kažkokio graudumo, bet ir nuotolinio kalbėjimo (lyg filosofiškai susitaikius).
Paprasta, subtilu.

Visai nesvarbu, ar bus žaistos slėpynės ar nebus, ji ateis išsivesti tada, kai žemėje žmogaus misija bus atlikta. Tikslingiausias žaidimas su mirtimi - turėti užsibrėžtą tikslą (didelį darbą) ir kol jis nebus baigtas, mirtis nedrįs trukdyti.
Man patiko eilėraštis.

Žaidžiame ne su „mirtimi“ kaip veiksmu, absoliučiai nepriklausomu nuo mūsų norų, o su žodžiu  „MIRTIS“, uždengiančiu nepažinią Nežinią...
„O todėl - o, Mirtingasai! - neklausk, Kam skamba varpas; jisai skamba Tau, nes kiekvieną akimirką ir kiekvienoje vietoje Tu esi Mirtyje, nes Mirtis Tau duota žodžio „mirtis* duotimi, nes Tu bijaisi ne pačios Mirties, apie kurią Tu nieko nežinai ir nieko negali žinoti: ne, Tu bijaisi žodžio „mirtis", ir visai pamatuotai — juk žodis „mirtis" ir yra Tavo širdyje ir Tavyje glūdintis Mirties Angelas.“ A. Šliogeris
Kas ją pažino? Tie, kurie išėjo kaip kūnas, kaip dvasia ar siela, nors baimė gyvenanti mumyse, sukuria regimybę nebūnant būti anapus kūniškos Būties, ten, „ įkūnytame“ žodyje „ANAPUS“...Amžinybėje, kuri taipogi „yra“ žodyje. Gal pasiseks ją apžaisti, juk tai įmanoma...tapti nemirtingu kvantu, dvasia ar žodžiu, ženklu. Žmogaus tragediją perkeisti į melodramą, ar dramą...
 

Kraupoka pradžia... Bet tas vaikiškas naivumas ir nežinojimas, kad žaisti galima ne su visais...

Valiūkiškas noras. Ant ribos tarp žaismės ir dramos. Ji randa visus - ir žaidžiančius, ir ne...