Santrauka:
Rašyta prieš keletą metų, bet ir šiandien atliepia. Skiriu skubantiems teisti.
O mes sugrįšim iš tylos kaip girių aidas.
Ražas „girių aidas"
Ir mes sugrįšime drauge su tais, kurie negrįžo
Iš negandos naktų, iš keršto beprotybės, nuo Laptevų, iš Intos,
Su tais, kurie miestelių aikštėse, ir tais, kur iš akivarų, ir kur negimę...
Ir mes ateisim – išgyvenę, nors niekas teisės išgyventi mums nepripažino –
Iškentę viską ir apgavę lemtį,
Iš varganų, pilkų dienų – ta pilkuma uždangstę laimės žiburį,
Išsaugoję.
Nebeskubam mes niekur, mirštam tyliai
Ir niekas mūsų nebepasigenda.
Sugrįšim, ramūs ir išdidūs – buvom, kaip galėjom ir mokėjom,
Sava lemtim pažinę laisvės kainą.
Sugrįšim tik tada, jei mus pakviesit – ateisim
Iš Šančių fabrikų po pamainos naktinės,
Iš „Staliniečio" traktoriaus kabinos,
Iš dainų švenčių, iš premjerų, įkurtuvių,
Eilių prie duonos, žodžio alkio,
Su nuodėmės kupra, išdavę ir išduoti,
Su netektim skaudžiom ir keršto troškuliu,
Išniekintom svajonėm.
Kaip girios aidas mes –
Sugrįšim.
Liudyti.
Kai jūs išmoksite klausyti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-23 18:19:15
Turbūt labai sunku įsivaizduoti, nemačius tų reginių, kai būdavo suguldomi nušauti ir išniekinti (bevardžiai) partizanai miestų aikštėse, o stribai stebėdavo ar kas nors neprisiartins iš jų artimųjų, kad galėtų susidoroti ir su jais. Nuošalyje stovi vieno iš jų motina, stengdamasi neraudoti ir rieda veidu ašaros. Priėjęs stribas klausia, ko verkia. Sako: "Sūneli, vėjas į akis įpūtė smėlio, tai dabar ašaroja". Tai tik vienas epizodas iš gausybės.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-05-23 17:10:47
Labai jautri tema, taupiai ir kartu įtaigiai atskleista...širdį sopa skaitant, įsijaučiant, išgirstant, įsiklausant...
Primena tėvų gyvenimą, tą savotišką "lažą", kuris jiems teko, tai , kaip jie laviravo siekdami bent vaikams kitokio gyvenimo...ačiū jums už puikias eiles
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-05-23 16:48:29
Esame skirtingų principų žmonės: vieniems Tėvynę mylėti - šventa pareiga, kitiems smerkti - jų duona kasdieninė...Tad ir emigracija ir deportacija iš savo krašto - skirtingos savokos; savo noru ir prievarta...
Daug kas nesuprato ir nesupranta prievartą patyrusių skausmo...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-05-23 06:45:11
Per savo patirtis labai sunku girdėti kitą ir kitokį...Pasirinkimus lemia dorovė, tad bendrų vertybių nebuvimas - nesusikalbėjimo pradžia. Tekstai, vedantys mąstyti - Jūsų braižas. Dėkui.