O mes sugrįšim iš tylos kaip girių aidas.
                           Ražas „girių aidas"

Ir mes sugrįšime drauge su tais, kurie negrįžo 
Iš negandos naktų, iš keršto beprotybės, nuo Laptevų, iš Intos,
Su tais, kurie miestelių aikštėse, ir tais, kur iš akivarų, ir kur negimę...
Ir mes ateisim – išgyvenę, nors niekas teisės išgyventi mums nepripažino – 
Iškentę viską ir apgavę lemtį,
Iš varganų, pilkų dienų – ta pilkuma uždangstę laimės žiburį,
Išsaugoję.
Nebeskubam mes niekur, mirštam tyliai
Ir niekas mūsų nebepasigenda.
Sugrįšim, ramūs ir išdidūs – buvom, kaip galėjom ir mokėjom,
Sava lemtim pažinę laisvės kainą.
Sugrįšim tik tada, jei mus pakviesit – ateisim
Iš Šančių fabrikų po pamainos naktinės,
Iš „Staliniečio" traktoriaus kabinos,
Iš dainų švenčių, iš premjerų, įkurtuvių,
Eilių prie duonos, žodžio alkio,
Su nuodėmės kupra, išdavę ir išduoti,
Su netektim skaudžiom ir keršto troškuliu,
Išniekintom svajonėm.
Kaip girios aidas mes – 
Sugrįšim.
Liudyti.
Kai jūs išmoksite klausyti.