Santrauka:
skiriu savo šeimai - Bartkams.
Raitos lapai ant lietaus numinto tako,
Savo veidus viens nuo kito slėpdami.
Medžiai kovoje rudens seniai išseko,
Dreba rankos, krenta rūbai jų žili.
Taip ruduo nubaudžia už jų nuodėmes.
Kam lingavo vėjo nebučiuojami?
Pervėrė kam šaknimis jie juodžemes,
Ir tylėjo žmogaus praeitį žinodami?
Šalčio rankos miškui atmintį užšaldys,
Ir užpūs sidabro ant kamienų vėjo lūpos.
Aimanuos upės stikle įšalę valtys,
Ir pelėdos drebulingai naktį ūkaus.
Bet užmirš miškai, už ką šitaip kentėjo,
Ir vėl raižys šaknimis jie žemės skruostus.
Slėps rankas nuo bučinių iš paiko vėjo
Ir drebės iš gėdos, kai jis nuogus jų pečius paglostys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-11-11 12:32:14
į dešimtuką nuotaikoms, kurios būna kartais...
Anonimas
Sukurta: 2006-11-08 15:17:09
Princese, neužsigauk, leisk pašposint - aš be parodijų kaip be druskos:
Raitos lapai iš gėdos ant tako
Savo veidus žolėj slėpdami.
Medžiai lovoje rudeniui sako -
Dreba rankos, o tu vis lendi...
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-11-02 21:28:53
Gražūs vaizdai, kuriamos puikios metaforos.
Vietomis truputėlį ritmika užsikerta, bet šiaip tikrai gerai:)
Anonimas
Sukurta: 2006-11-02 18:41:23
nezianu kaip teisingaiu butu isreksi...
bet skautosi taip pasakiskai, tarsi pasaka stebuklu, grazu.:)
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2006-10-30 08:47:16
sakai už vasaros nuodėmes...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2006-10-29 19:47:39
,,Kam lingavo vėjo nebučiuojami?,,...labai gražu...
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2006-10-29 15:11:23
originalus - man ypač patiko trečias posmelis, apie tą sidabrą