Raitos lapai ant lietaus numinto tako,
Savo veidus viens nuo kito slėpdami.
Medžiai kovoje rudens seniai išseko,
Dreba rankos, krenta rūbai jų žili.

Taip ruduo nubaudžia už jų nuodėmes.
Kam lingavo vėjo nebučiuojami?
Pervėrė kam šaknimis jie juodžemes,
Ir tylėjo žmogaus praeitį žinodami?

Šalčio rankos miškui atmintį užšaldys,
Ir užpūs sidabro ant kamienų vėjo lūpos.
Aimanuos upės stikle įšalę valtys,
Ir pelėdos drebulingai naktį ūkaus.

Bet užmirš miškai, už ką šitaip kentėjo,
Ir vėl raižys šaknimis jie žemės skruostus.
Slėps rankas nuo bučinių iš paiko vėjo
Ir drebės iš gėdos, kai jis nuogus jų pečius paglostys.