nepyk,
jau negaliu apie tave daugiau
turiu užtvenkt mintis būtas
sukurt naujas 
tik jau ne tau
 
nors vis sapnai ir prabudimai
užklumpa netikėtai klupdo dar mane
lyg suvenyrai skaudulingi
kad pulčiau žemėn ir raityčiaus
kad klykčiau vėl sugrįžčiau kur pradžia
bet kam taip kam juk ten senai tavęs nebėr
tik pripažint tik susitaikyt – liguistai tikrinti o gal o gal
nustot 
ir atsikėlus eiti
 
bet kad žinotum –
neišverkiau
neišmylėjau