Santrauka:
Gyvenimą kuriame patys, bet
nepamirštame „papriekaištauti“ ir likimui...
Likime, kodėl manęs nemylėjai,
Nedovanojai prasmingų kelių –
Kodėl palikai klastūnui vėjui?
Paklydau tarp naktų tamsių...
..........................................
Tėviškės saulė šypsojo švelniai,
Ramunė neatspėjo užslėptų minčių,
Svajones sugėrė miškai ir kloniai –
Gal pasiliko ant takų numintų?..
Marinai skausmą, nulydėjai laiką –
Gimtinės laukų šauksmo nebegirdi,
Atminties kertelėj paslėpei viską –
Liko pabaigos melodija graudi...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-05-16 16:46:33
gal galima tą atminties kertelę kiek prakrapštyt...ten prisiminimai
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-05-16 16:22:10
Neįmanoma nustatyti, kam likimas davė daug, o kam — nieko. Graudi pabaigos melodija gali suskambėti taip, kad nespėsi net kojų kilnoti.O jei ,,svajones sugėrė miškai ir kloniai..." vadinasi, likimas šį tą davė. Liūdna, bet ne beviltiška. Skaičiau susidomėjusi.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-05-16 10:48:36
Labai graudi dejonė ir gilus liūdesys...