Santrauka:
Tiems, kam atėjęs laikas, sunkiausia išgyventi
žydėjimą ir lapų kritimą.
(Mano vaikystės ulyčios davatkėlių išmintis)
Koridorius ilgas – naktis dar ilgesnė.
Už durų likimai.
Pažįstamas veidas!
Gerasis Aiskauda iš pasakų knygos,
Prie lango parimęs,
Tarp Vilniaus kalvelių žvilgsniu pasiklydęs,
Tarsi lauktų manęs, mano laikui atėjus,
Ar dar vieno gegužio pražystant,
Vien šio ryto išauštant,
Dejonės nutylant?
Nesako jis nieko, nors žino, daug žino,
O aš ir neklausiu, nes žinau jau ir aš –
Visos pasakos baigias laimingai
Vien vaikiškoj knygoj.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-05-14 20:15:12
ačiū už puikias eiles, prasmingas ir gilias
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-05-14 06:37:35
Tamsiuose koridoriuose įžvelgta šviesa, nuostabus gebėjimas net ir apie TAI kalbėti susijungiant su būtimi ir gerumu...Talpus tekstas.