Diptikas pirmas.

Virš manęs Saulės Paukštės sparnai
Ir dangaus sidabrinė melodija !
O liepsna apsisiautę kalnai,
Kas jūs baltąjį ilgesį nuodija?

Liūdesys skamba pievų varpais -
Ir lediniai veidai akmenėja -
Tik širdies, tik širdies mano geis,
Tik suplėšys pražydusį  vėją !

Sako piene nubudus aušra,
O tylieji paukštės šešėliai,
Vis aplink  mane ugnį gerią,
Gieda vienišai pasakos gėlei -

Dykuma kaip  pasaulis klaidi,
O jame kraujo upės tik liejas -
Kur, takeli, mane tu vedi? -
Virš uolų mirė vienišas vėjas...

Gal nuvesi mane, kur kadais
Mažą pamirštą Paukštė surado,
Kur liepsnojančiais Žemės veidais
Spalio šerkšnas vis slinko be žado -

Virš manęs Saulės Paukštės sparnai
Ir dangaus sidabrinė melodija...


Diptikas antras.

Jau matau, jau matau, jau matau
Kalną didį rūstų ir gražų,
Pienės šviesą... Dainuosiu aš tau !
Praeities ūkanotu miražu

Plaukia ašarų upė srauni,
Su žaibais, vėjais maišosi, ūžia,
O mane nuo liepsnų tu gini -
Aš siekiu savo trapią dalužę -

Baltą pienę paliesti delnais,
Kad pajusčiau šios Žemės švelnumą -
Po nuauksintais tavo sparnais
Vienuma lipdo pasakų rūmą -

Jau matau, jau matau, jau matau
Kalną didį, rūstų ir gražų...