Pasaka. Karalaitės kelionė. 2
Diptikas pirmas.
Virš manęs Saulės Paukštės sparnai
Ir dangaus sidabrinė melodija !
O liepsna apsisiautę kalnai,
Kas jūs baltąjį ilgesį nuodija?
Liūdesys skamba pievų varpais -
Ir lediniai veidai akmenėja -
Tik širdies, tik širdies mano geis,
Tik suplėšys pražydusį vėją !
Sako piene nubudus aušra,
O tylieji paukštės šešėliai,
Vis aplink mane ugnį gerią,
Gieda vienišai pasakos gėlei -
Dykuma kaip pasaulis klaidi,
O jame kraujo upės tik liejas -
Kur, takeli, mane tu vedi? -
Virš uolų mirė vienišas vėjas...
Gal nuvesi mane, kur kadais
Mažą pamirštą Paukštė surado,
Kur liepsnojančiais Žemės veidais
Spalio šerkšnas vis slinko be žado -
Virš manęs Saulės Paukštės sparnai
Ir dangaus sidabrinė melodija...
Diptikas antras.
Jau matau, jau matau, jau matau
Kalną didį rūstų ir gražų,
Pienės šviesą... Dainuosiu aš tau !
Praeities ūkanotu miražu
Plaukia ašarų upė srauni,
Su žaibais, vėjais maišosi, ūžia,
O mane nuo liepsnų tu gini -
Aš siekiu savo trapią dalužę -
Baltą pienę paliesti delnais,
Kad pajusčiau šios Žemės švelnumą -
Po nuauksintais tavo sparnais
Vienuma lipdo pasakų rūmą -
Jau matau, jau matau, jau matau
Kalną didį, rūstų ir gražų...