Prarask ir vėl atrask iš naujo tu save
It jūros gintarą krantan išplautą,
Su laiko nesustabdoma srove
Per juoką, liūdesį, per meilę ir per raudą.
Nebežiūrėk į debesis – tai tik mintis,
Tiktai akimirka, kurios daugiau nelieka.
Ir nenustebk, kad kartais žmonės bus keisti:
Akli nemato, nebyliai nesako nieko...
Jie nesupras – juk tau skirta tavo dalia:
Gal žemės grumstas, gal akmuo prie kelio...
.......................................................................................
Kokia šviesi naktis, kai tu esi šalia,
Koksai tylus kvėpavimas
Lyg ką tik gimusio vaikelio...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-05-11 15:28:40
Tarp to daugelio jūsų eilių (ir lyrikos rinktinės) laukiančių – ir aš.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-05-11 12:35:13
Iliuzijos išsisklaido... lieka tik meilės tylus kvėpavimas. Ačiū.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-05-11 08:22:52
Labai geras eilėraštis, kiek netikėta ir nuginkluojanti paskutinė eilutė. Žavu...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-05-11 00:14:16
Kartais verta nemiegot, kad būt tarp pirmų Jūsų skaitytojų...prisiliest prie Jūsų kūrybos "lyg kątik gimusio vaikelio"...Graudžiai gera.