Prarask ir vėl atrask iš naujo tu save
It jūros gintarą krantan išplautą,
Su laiko nesustabdoma srove
Per juoką, liūdesį, per meilę ir per raudą.
 
Nebežiūrėk į debesis – tai tik mintis,
Tiktai akimirka, kurios daugiau nelieka.
Ir nenustebk, kad kartais žmonės bus keisti:
Akli nemato, nebyliai nesako nieko...
 
Jie nesupras – juk tau skirta tavo dalia:
Gal žemės grumstas, gal akmuo prie kelio...
.......................................................................................
 
Kokia šviesi naktis, kai tu esi šalia,
Koksai tylus kvėpavimas
Lyg ką tik gimusio vaikelio...