Tu kalbėk, jei gali,
nors tyla tebėra galingesnė už vėją,
jeigu siela tebėr dar gili,
kada bangos vis plakas į balzganą smėlį.
Dar kalbėk žvaigždėmis,
nors vilnis ta sūri, o atodūsis – gėlas,
jeigu man dar esi,
jūroj – vėtrą, o sieloje ugnį įskėlus.
Tu dar būki audra,
marios, savo gelmėj bures nuskandinę,
tu dar būki banga,
savo glėby mane apkabinus.
Mūsų slaptį, miela,
tegu Dievas tik vienas težino.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-05-10 23:43:24
Tyla visada galingesnė už vėją. Tas tiesa...
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-05-10 20:10:26
Tyli, nuoširdi, melodinga širdies kalba.
Puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-05-10 17:18:15
išties nepaprastai gražu
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-05-10 13:55:27
Tobulas sonetas. Ne kartą skaičiau. Ačiū.