Tu kalbėk, jei gali,
nors tyla tebėra galingesnė už vėją,
jeigu siela tebėr dar gili,
kada bangos vis plakas į balzganą smėlį.

Dar kalbėk žvaigždėmis,
nors vilnis ta sūri, o atodūsis – gėlas,
jeigu man dar esi,
jūroj – vėtrą, o sieloje ugnį įskėlus.

Tu dar būki audra,
marios, savo gelmėj bures nuskandinę,
tu dar būki banga,
savo glėby mane apkabinus.

Mūsų slaptį, miela,
tegu Dievas tik vienas težino.