Arfos stygos tylesnės už tylą.
Pirštai atmintį virpa praradę.
Kas iš to, kad pavasaris gyvas?
Tik jame mano siela bežadė.
Skausmas žydinčiom ievom nulyja.
Minkau duoną kasnakt pirmapradę.
Popierinių laivų begalybė
Miršta jūron kelių nesuradę.
Duobę slenksty laukimas išmynė,
Ilgesys lyg suskilus kaladė.
Varsto žvakės kaštonų krūtinę,
O gegutė kukuoja – melagė.
Tik prieš sapną malda paskutinė.
Bėga natos akordus apgavę.
Lūpos geria lašus pienių vyno,
Tik kartu mes dar jo neragavę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-05-04 23:02:12
Dviese, suprantama, greičiau apsvaigstama, čia toks alkoholiui dėsnis galioja :)))
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-04 17:26:39
Pritariu kitiems komentatoriams. Negalima nesižavėti Jūsų kūriniu su prasminga potekste.
Esu sužavėta.
Viskam savas laikas pienių vyno dar kartu paragausit.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-05-04 14:47:00
Kiekviena eilutė skaudžiai gelianti...
Skaičiau nekartą...Ačiū
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2016-05-04 13:48:27
Tiesiog džiugina sielą... nuostabus... išsaugau.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2016-05-04 13:09:37
,,Neragautas vynas" — daugelio pamąstymų esmė, dėl kurios verta ir rašyti, ir skaityti.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2016-05-04 09:58:23
Dainingas
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-05-04 09:43:37
Nepaprastai brandžios mintys. Be galo plati terpė interpretacijai, ką aš visuomet dievinu. Aš sužavėta šiuo kūriniu. Bravo.