Arfos stygos tylesnės už tylą.
Pirštai atmintį virpa praradę.
Kas iš to, kad pavasaris gyvas?
Tik jame mano siela bežadė.
Skausmas žydinčiom ievom nulyja.
Minkau duoną kasnakt pirmapradę.
Popierinių laivų begalybė
Miršta jūron kelių nesuradę.
Duobę slenksty laukimas išmynė,
Ilgesys lyg suskilus kaladė.
Varsto žvakės kaštonų krūtinę,
O gegutė kukuoja – melagė.
Tik prieš sapną malda paskutinė.
Bėga natos akordus apgavę.
Lūpos geria lašus pienių vyno,
Tik kartu mes dar jo neragavę...