Vėl ištuštėjusi galva lyg išskalauta jūros kaukolė
Ir mintys nesupranta, kur pradžia, kur pabaiga.
Pakibęs ant uolos nelauki savo traukinio,
Net paskutiniam vagone nerezervuota tau vieta.
Atgniaužk pirštus ir į bedugnę kriski.
Nesitikėk – nemirsi, tik labai skaudės.
Į šiurkščią varpo virvę įsikibęs
Dabar jau vienas ropškis iš savos duobės.
Kraujuoja kūnas – verki, šauki, rėki.
Kažkas gyvena su negyjančia žaizda.
Maldaujančiu žvilgsniu į tamsą nežiūrėki,
Užtraukiu mazgą ir šaukiu – GANA!
2016 02 10
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-05-04 09:50:24
Jaučiu beviltišką skausmą, tuštumą ir begalinį norą atsikratyti šiais negatyviais pojučiais. Tai dažnai sutinkamas jausmas mumyse ir jį žinoma nugali tik šviesa, kurią turime atrasti patys. O ji - visuomet yra !
Geras kūrinys,verčiantis išsisskleisti epmatijos žiedui. Ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-05-04 00:31:25
Emocingas.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-05-03 21:44:27
kupinas skausmo...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-05-03 09:29:07
išraiškingas skausmas, desperacija, sunkumo jausmas...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-05-03 08:13:45
Be traukinio yra dar ir kitos judėjimo priemonės. Atsidūrus ant uolos, geriausiai tiktų keltuvas. Nereikia kristi, o visą laiką stengtis kilti. Dalis gyvenimo praeina ieškant išeičių iš įvairių padėčių, kita dalis - iš laukimo, kada pasibaigs tamsesnis laikotarpis ir prasidės šviesesnis.
Kūrinys yra labai vaizdingas, eleginis, poetiškas.
Kažkodėl Jūsų eilės nuskambėjo minoriniais akordais. Pavasaris. Reikia džiaugtis gamta, o ne liūdėti.
Ačiū autorei už įvairių tipų kūrybą.