Vėl ištuštėjusi galva lyg išskalauta jūros kaukolė
Ir mintys nesupranta, kur pradžia, kur pabaiga.
Pakibęs ant uolos nelauki savo traukinio,
Net paskutiniam vagone nerezervuota tau vieta.
 
Atgniaužk pirštus ir į bedugnę kriski.
Nesitikėk – nemirsi, tik labai skaudės.
Į šiurkščią varpo virvę įsikibęs
Dabar jau vienas ropškis iš savos duobės.
 
Kraujuoja kūnas – verki, šauki, rėki.
Kažkas gyvena su negyjančia žaizda.
Maldaujančiu žvilgsniu į tamsą nežiūrėki,
Užtraukiu mazgą ir šaukiu – GANA!

2016 02 10