Aleliuja

Nuaudė gegutės beržynų ažūrą
Ir ievų žalumas krūmyne tirštėja.
Išblukę šalpusniai į debesis žiūri,
Kurių gausią bandą vėl atgena vėjas,

O rūbai šilti ant pečių lyg dvipūdžiai.
Gal odą nunėręs it išmestas kilsi?
Saldinė būtis, net jei prakaitu sūdei —
Iš sėklos, iš pumpuro sprūsta po viltį.

Atlaukta, atsimelsta. Štai tas išganymas —
Iš paukščio gerklės nuostabus Aleliuja! 
Nes mintys į dangų, nors pirštai — į žemę.
Meluosi pasakęs, jog Rojuj nebuvęs.
Nijolena

2016-04-28 06:50:16

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2016-04-28 14:21:53

Puiku, metaforų meistre! Bet per šaltį - išganymo nėra, negelbsti giesmė :)

Vartotojas (-a): sada

Sukurta: 2016-04-28 12:23:07

Graži kalba, brandi mintis. Puikus kūrinys. Ačiū.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-04-28 10:37:01

Vaizdinga, gražios metaforos, gausus žodynas.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-04-28 06:58:06

Spalvinga, pakilu. Atveria akis.