Nuaudė gegutės beržynų ažūrą
Ir ievų žalumas krūmyne tirštėja.
Išblukę šalpusniai į debesis žiūri,
Kurių gausią bandą vėl atgena vėjas,

O rūbai šilti ant pečių lyg dvipūdžiai.
Gal odą nunėręs it išmestas kilsi?
Saldinė būtis, net jei prakaitu sūdei —
Iš sėklos, iš pumpuro sprūsta po viltį.

Atlaukta, atsimelsta. Štai tas išganymas —
Iš paukščio gerklės nuostabus Aleliuja! 
Nes mintys į dangų, nors pirštai — į žemę.
Meluosi pasakęs, jog Rojuj nebuvęs.