Ko gero reikia man gyvenime sutikt klastos.
Tokios stiprios, žiaurios ir nenugalimos…?
Kad jai galėčiau mesti iššūkį
Ir jos jėgas palyginti su savimi.

Ir jei pavyks, tai ją įmint
Į purvą šleikštų ir į bjaurastį
                                  tokią, kaip ji.
Ir jei išeis, jos lūpas padabinti medumi,
O galvą pievų gėlėmis, kad ji

Galėtų tapti bent truputį nebyli,
Vėliau truputį atlaidi,
O dar vėliau ir paprasta,
Na, o paskui – visai laisva.

Ir jau nebemokėtų būt šlykščia,
Ir džiaugsmą užauginus savyje,
Jau nebesugebėtų būt klasta
Ir neštų šviesą rytmečio brasta.

          Na, o tada gal būt ir aš pajėgsiu
          Ir savo tamsą ryto saulėje paslėpsiu.