Ko gero reikia man gyvenime sutikt klastos
Ko gero reikia man gyvenime sutikt klastos.
Tokios stiprios, žiaurios ir nenugalimos…?
Kad jai galėčiau mesti iššūkį
Ir jos jėgas palyginti su savimi.
Ir jei pavyks, tai ją įmint
Į purvą šleikštų ir į bjaurastį
tokią, kaip ji.
Ir jei išeis, jos lūpas padabinti medumi,
O galvą pievų gėlėmis, kad ji
Galėtų tapti bent truputį nebyli,
Vėliau truputį atlaidi,
O dar vėliau ir paprasta,
Na, o paskui – visai laisva.
Ir jau nebemokėtų būt šlykščia,
Ir džiaugsmą užauginus savyje,
Jau nebesugebėtų būt klasta
Ir neštų šviesą rytmečio brasta.
Na, o tada gal būt ir aš pajėgsiu
Ir savo tamsą ryto saulėje paslėpsiu.