Mintį pateikiate šmaikščiai ir visaip kitaip įdomiai, bet taip jau iškart pasakyti, ką norėta pasakyti, negaliu. Apgailestauju, bet argumentuoju.
Tai, kad pasakoma apie talento nebuvimą, nėra gerai: tos eilutės visiškai pritraukia prie vienprasmybės, tampa labai aišku, kad poetas – sausas kopijuotojas. Kūrinio mintis išplokštėja, panašu į paeiliavimą be paralelinių ar foninių minčių (poeziją suprantu kaip daugiaprasmybę, todėl galiu ginčytis dėl kūrinio kategorijos).
Be to išaiškinimo neturi talento tikro būtų plačiau, apžvelgsiu kaip.
 
Poetas nesiseilėjantis ir nesiviešinantis.
Tokia laikysena nelengva: viena vertus, tėvo palikimas (tarkim, kaip klasikinis pavyzdys) gerai, bet kita vertus, tai – didelis slėgis į dvasios pasaulį. Etalonas ne tik maitina, bet ir įpareigoja.
Vandens vaidmuo nevisiškai aiškus (gerai).
Vanduo – gyvybės garantas. Tačiau ir kūrybinis klano (genties) preiskurantas. Poetas vandens nenaudoja, laužia iš piršto savo stagarus, kas, atrodytų, yra blogai. Bet kartu gerai, nes tai sava, savita ir be skiedalo. Taigi mintis skyla į teigiamą ir neigiamą polius.
Arba to vandeninio (seilinio) noro, gebėjimo poetui išties trūksta ir jis tai slepia, arba atsisako sąmoningai (kankinasi, bėga).
 
Tolesniame pievos stulpelyje vyksta kažkas su prievartos atspalviu (rauda raidės), sausroje įtampa ir trintis, bet klausimas, ar tas niekuo negelbstintis dūkstantis senis yra Dievas, ar tai patsai nirštantis piemuo.
Tačiau aiškėja, kad poetas taip ir nusensta besislapstydamas, besikankindamas. O badas, beje, ištikęs pačioj pradžioj.
Po viso šito argumentų vandenėlio galiausiai sutinku, kad siužetinei linijai tinka viskas... o dėl niuansų galima galvoti.
 
Eilėraščiai juk nebūtinai kūrybinis palikimas? Jie čia gali būti suprantami kaip gyvenimo raštai, taigi ir kaip brangus paveldas, ir kaip standartas, kurio reiktų laikytis. Bet jo nesilaikoma (arba išsemtas), savų gairių nėra, ištinka infarktas, o paskui viską kas nors panašiai pakartoja... Gyvensenos, stiliaus etalonas...
Kalbama apie poetą kaip tam tikrų sluoksnių atstovą (požiūriui pirmiausia į kūrybą, gyvenimą, visa ko tęstinumą, tipizaciją), bet manau, kad svarbiausia ne figūra, o tiesiog reiškinys. Sausai, racionaliai, o kodėl taip...
Tokia parazito (grafomano) ideologija...
O gal čia vienišumo, kančios apologija?

Nieko nuostabaus, kad nemoka bučiuotis, gal jis savo kelyje sutiko tiktai varles - karalienes, tai kokiu būdu jis galėjo išmokti to bučiavimosi meno. Laikui bėgant viskas susidėsto į reikiamas lentynėles.
Jeigu eilės ir buvo palikusios poeto Ego ir nubėgusios pas alter ego, tai reiškia sugrįžo pas Ego, o ne pas kitą poetą. Ar ne taip?
Originalus kūrinys.

Gaila poeto :( Gal dar atgis? Na, bent jau autoriaus eilėse :)))

Įdomus :) . Patiko

Patiko :)

geras repas...super