Mes, pavargę nuo savų minčių,
sprendžiame sudėtingiausią lygtį,
einame su savimi lenkčių,
stengiamės, negalime užmigti,
kad kiti nubėgo taip toli
ir paliko lobį pakely.
Nebėra, rods, paslapčių jokių:
brolį, sesę ir draugus palikęs,
pasidaro velniškai sunku,
nieko nevertas manasis žygis, –
Tėviškėlė taip toli toli.
Ir dejuoja lobis pakely.
Pagaliau aš savimi tikiu, –
nebeeisiu jau iš tėviškės laukų.
Driekiasi rūkai žili žili.
Aš surasiu lobį pakely.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-04-28 08:52:17
Man patiko Jūsų vaizdingas kūrinys pamąstymui. Ačiū.
Kai labai skubama tai nenuostabu, kad prabėgama pro lobį. Tik ne visada reikia gailėtis. Juk būna lobių skirtingos vertės, net beverčių.
Ačiū Langui Indausui už nuotaikos kilstelėjimą visai dienai.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-04-27 21:15:20
Tikra tiesa. Kai pavargstu nuo minčių ir eilėraščių rašymo, kai negaliu išspręsti nei paprasčiausios lygties, nei atimti, nei padauginti (duonos ir vyno), tada išeinu ieškoti lobių pakely. Nors ir velniškai sunku, nors kartais ima rodytis, kad nieko nevertas manasis žygis, bet tiek lobių randu, kad net užkišu taromatą. Dėka jų nusiperku sviesto, aliejaus, čipsų, kokakolos ir kruopų. Va tada imu pagaliau tikėti savimi.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-04-27 16:19:09
Pirmajame - tikroji gyvenimiška tiesa...
O lobius nevisi vienodai supranta, todėl tikrieji lobiai ir lieka pakelėje...